Autorės žodis
Ana Klevietė ir Katerina Hovard — Henriko VIII žmonos, apie kurias žinoma mažiausiai. Ir kaip dažnai būna, manome, jog neblogai jas pažįstame. Šioje tikrų faktų interpretacijoje bandžiau išvengti įprasto požiūrio, kad viena žmona buvo bjauri, o kita — kvaila, norėdama atidžiai ištirti šių labai jaunų, trumpam tapusių svarbiausiomis Anglijos damomis moterų, beprotybėn grimztančio vyro žmonų, gyvenimą ir jo aplinkybes.
Pagrindiniai istoriniai faktai aprašomi tiksliai. Man mažai ką pavyko sužinoti apie Anos Klevietės vaikystę, bet pasirodė įdomu, kiek jos tėvo beprotystė ir brolio valdingumas galėjo nulemti jos vėlesnį apsisprendimą pasilikti Anglijoje. Tuo metu Ana Klevietė garsėjo savo grožiu ir žavesiu, ką matome ir Holbeino paveiksle. Manau, jog tas nelaimingas susitikimas Ročesteryje buvo priežastis, kodėl Henrikas iš mirtinai įžeistos savo tuštybės atstūmė būsimą žmoną. Planas apkaltinti ją raganavimu arba išdavyste kaip skyrybų alternatyva yra pagrįstas dokumentais, ypač istorikės Rethos Warnicke, ir šie kaltinimai yra akivaizdus melas, kaip ir kiti teismui pateikti įrodymai apie jos santuoką.
Apie Katerinos Hovard vaikystę žinoma daugiau, bet faktai paimti beveik vien tik iš jai pateiktų kaltinimų. Šiame išgalvotame pasakojime istoriniai faktai ir mano šališkumas turėtų padėti suprasti, kaip jautėsi jauna mergaitė gerokai vyresnių ir rafinuotesnių žmonių dvare. Išlikęs jos laiškas Tomui Kulpeperiui, mano įsitikinimu, rodo, kad mergaitė tikrai buvo įsimylėjusi.
Džeinės Bolein, ledi Ročford charakteris pagrįstas tikra istorija — retas romanistas drįstų išgalvoti tokią klaikią asmenybę, kokia buvo ji. Iš tiesų jos liudijimas atnešė mirtį Džordžui Boleinui ir jo seseriai. Tai paaiškinti galima tik pavydu ir noru išsaugoti savo palikimą. Ledi Ročford buvo prie Džeinės Seimur mirties patalo, kaip rašau, ji davė parodymus, kurie būtų galėję nusiųsti Aną Klevietę į ešafotą. Surinkti prieš Džeinę įrodymai ir jos pačios prisipažinimas aiškiai liudija, kad ji skatino Katerinos Hovard svetimavimą gerai suvokdama, kuo tai gresia jaunajai karalienei. Spėjimas, kad ji taip elgėsi siekdama karalienės nėštumo, yra mano pačios. Įtariu, kad Džeinė vaidino išprotėjusią, norėdama išvengti kirvio, tačiau tikiuosi, jog šioje ir ankstesnėje knygoje „Karalienės sesuo”, man pavyko atskleisti, jog ji niekuomet nebuvo pilno proto.
Mano tinklapyje www.philippagregory.com rasite giminės medį ir daugiau medžiagos, kuria rėmiausi, rašydama šią knygą.